Su ilgesiu

Galvojau rašyti ilgą laišką draugams, bet nusprendžiau parašyti į blogą. Neasmeniškas dalykas tas internetas ir visokie blogai šmogai, bet ech... parašysiu čia :} kažkodėl šiandien labai nostalgiškai ir su ilgesiu mastau...
Matyt man ir vėl atrodo, kaip ir pirma (kai buvau Danijoje) - kad jau šimtas metų praėjo nuo tada, kai buvau Lietuvoje, atrodo, kad šimtas ivykių pasauly ir Lietuvoj ivyko. O iš tikrųjų taigi atostogavau Lietuvoj dar liepos mėnesį, o dabar gi spalio pabaiga... Taigi... O man atrodo, kad prieš šimtą metų. Keistas dalykas tas laikas - būčiau Lietuvoj, tai atrodytų tas pats per tą patį, jokių didelių pokyčių, o dabar... Toks jausmas kad kelis metus nemačiau draugų ir giminių :} ir kad tiek
daug visko pasikeitė. Keista...

Šiandien užsidėjau paklausyt Rimo rusiškų dainų rinkinį, ir pirma daina užgrojo „S nova meždu nami goroda“ - taip gera ant dušios pasidarė. Pasiilgau gerietiško ir normalaus bendravimo su žmonėmis, kurie su sveika galva :} Kažkaip labai sentimentaliai aš šiandien... Pradėjau blaškytis po pasaulį... ir blaškausi... Nors aišku, liūdnoka gal aš čia gaida... būtų ką veikti Lietuvoj, tai gyvenciau ir į Afriką atostogų skraidyčiau :}}} O dabar nėr ką veikt Lietuvoj, tai Afriką gelbėju :) Matyt pasiilgau visų ir tėvynės :}

Jei rimtai, tai su tuo gelbėjimu... nežinau, ar as čia gelbėju ar negelbėju... Bet stengiuosi tikėti tuo, ką darau, ir tada sekasi visai gerai, o kartai netgi puikiai.
Keistas čia man gyvenimas. Oras keistas - atrodo, kad vis vasara vasara, o rudens ir nėra?! Karšta nerealiai, net per pačius didziausius karščius Lietuvoj taip nebūna - dabar kiaurą parą prakaitas teka... Tikrąja to žodžio prasme - teka. Kartais lašais per nugarą, per rankas, veidą... Dieną ir naktį :) sunku miegoti, o dviračiu minti irgi daug pastangų kartais reikia. Dabar jau greitai turi prasidėti lietingasis sezonas, tai tada bus karšta ir dar lis per kiauras dienas. Taip diena dienon ir kepu.
Turiu nedidelį daržą, laistau kas dieną, tai visi kas netingi - apie mano agurkus šokinėja. Rankom mojuoja, stebisi, grožisi, su pavydu į pomidorus, agurkus žiūri. Per du mėnesius daržas taip išvešėjo, kad jau greitai galėsiu apsiryti agurkais. Tai visi juodukai pavydi nerealiai. Ir visi prašo agurkų sėklų, o aš jiems visiems garsiai atsakau, kad reikia ne gerų sėklų, o daug VANDENS IR MEILĖS!!!

Dar viena naujiena. Nutiko man šeštadienį. Tądien turėjo įvykti savanorių susirinkimas - tai nuo ryto ruošiausi - pusryčiai dušas make-upas. O tada kažkas į duris bar bar bar (šiaip durys pas mane neužsidaro. myli mane tie juodukai). Aš duše, tai Eva atidarė duris ir sako - "Vaida, tavęs kažkas ieško". Aš išlendu iš dušo, pasižiūriu pro durų tarpą, kažkoks negras lauke sėdi. Nu blyn, galvoju, ar paliksit mane ramybėj nors šeštadienį. Ir taip nuo 7 ryto iki vakaro durys neužsidaro, o čia dar ir šeštadienį. Nei aš prisimenu tą negrą, nei man įdomu. ko jis nori. Taigi išeinu karingai nusiteikus (kaip man čia dabar jau dažnai būna), o tas pradeda savo kalbą (o kalba jie taip - kad galima į orą išlėkti - pradeda nuo caro ruriko laikų istorijas porinti, kad pusę valandos nesuprasi, ko nori. Dabar aš jau nebeklausau tų juodukų - tiesiai sakau - nepasakok man nuo pasaulio pradžios, sakyk ko nori!). Tai va.

Tai šitas juodukas pasirodo iš kažkur sužinojo, kad čia gyvena viena savanorė lietuvė - t.y. aš. Ir tada jis pasake savo draugui lietuviui, kad kažkur šitam rajone yra lietuvė. O tas lietuvis, Edmundas vardu, liepė tam juodukui tikrai išsiaiskinti, ar yra lietuvė, ar nėra. Tai va.
Negras mane surado, atraportavo Edmundui ir tada Edmundas su savo bobike atvažiavo į mane pažiūrėti. Ir pasikvietė į svečius, ir kepėm pyragą, ir davė man kompaktų "Kavkazkaja plennica" ir "Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai" pažiūrėti. Taip susipažinau su šeimyna - Edmundu ir Kristina, ir jų sūnais.
Gera buvo paplepėti su jais ir pabendrauti, tai kokį savaitgalį, kai bus laiko, numinsiu pas juos dviračiu. Jie jau 5 metus čia gyvena, tai lietuviško bendravimo pasiilgę.

Gavau iš draugės emailą, tai pralinksmino vienu klausimu mane – ar reikia dviračiams keisti padangas į žiemines :} ha ha Padangas čia dviračiams reikia keisti ištisai - nes ant žemės nuo velniai žino kokių augalų būna spyglių, tai jie kiaurai padangas pavaro. Buvau užlipus ir su basa koja porą kartų... ne per smagiausias jausmas... O žieminių padangų dviračiam čia nereikia, nes amžina vasara...
Dar parašysiu apie maistą. Labai jau vienodas - aišku, galima prisipirkti visko, yra prekybos centras mieste (valanda-pusantros kelio nuo čia) – bet gan brangu. Nes gaunu apie 150 eurų per mėnesį, tai transportas brangus čia, dar kokią suknią nusiperku, pakeliauti norisi savaitgaliais, tad maisto įvairovei nelieka pinigų. Pomidorai, agurkai, kopūstai, bananai, papajos, dabar mangų sezonas prasideda, ryžiai, makaronai, kiaušiniai, bulvės, jau beveik vegetare patapau :} Labai truksta pieno produktų... suris labai brangus ir neaiškios kokybės, pienas iš miltelių, arba pieno milteliai... jogurtai irgi manau iš milteliu... Tai skonis kaip netikro pieno. Arba miltelių ha :}

Tai tiek, išpasakojau kažkiek daugiau apie savo afrikietiską gyvenimą :}
Patinka man čia, ypač oras - kad nešalta, o jeigu ne tokiam užkampy gyvenčiau - kad iki miesto kartais ir su trim transportais (mašina, dviračių taxi ir mikriuku) reikia važiuoti - tai būtų super gerai. Aišku, pavargau nuo tų žmonių (nes 99 procentai visiškai buki, net neįsivaizuojamai nedirba pas juos smegenys, nuo pat kūdikystės niekas jų nemoko mąstyti) ir nuo to dėmesio. Maniau, kad Afrika bus kaip atostogos - o dabar žiūriu, kad man reikia atostogų nuo Afrikos. Būtų smagu į Europą kokiai porai savaičių sugrįžti pailsėti, komfortą prisiminti :)
Tai tiek šiam kartui.

Pasiilgau bučiuoju

Vaida

P.S. Vis žadu parašyti apie savo darbą. Ir niekaip neprisiruošiu. Pažadu :} kitą kartą būtinai parašysiu :}
P.P.S. Aš turiu tik kelias nuotraukas, kuriose esu aš. Dažniausiai esu ta, kuri fotografuoja... Todėl šį kartą įdėjau savo mėgėjiškus piešinius, laiškelį nuo vieno iš draugų ir kelias mylimiausių vaikų nuotraukas :}