Beaver and women rights

Life in Malawi is amazing. Everything is amazing. I spent here two weeks and all I can say that life is completely different here. And I'm in love with Malawi.

Every day I meet one thousand people who names I forget before they say them. And after that next day I meet one thousand people in the street again and they say: “Hello Vaida, do you remember me?”. Every day I meet one person which asks me to discuss about some issues (it is favorite Malawian expression and action: to discuss about the issue :). And this person tells me about something what he is doing – composing music, singing, acrobatics and of course this person needs some assistance. I don't understand completely what is that assistance but I think that it is nice word for money, marriage or trip to Europe. Couple of times I met children asking for money. They always say “give me my money”. It sounds quite mhm... embarrassing because I am sure that I didn't take their money never in my life. It sounds if I'm owning something to them. So this thing isn't very nice. But today five boys started to follow me in the street when I was going back from market and they offered me a sugar cane. It is so delicious! I can't believe I never tried it before! Of course I felt a little bit like a beaver because I was eating a sugar cane which looks like a branch of tree. But it is really really delicious!

What else... AAAA! Couple of days ago I got first marriage proposal. When I was going with supervisor to one of the preschools the supervisor (it is person who is going together with volunteers to preschools and helps them to communicate with teachers and community) stopped to speak with two men. One of them proposed to me. It was really funny.
Yesterday me and Song (another volunteer) had discussion with one Malawian man about women and men. I couldn't sleep two hours after that. Really... This man is educated and he lives in teacher training college place. And the only thing what he admitted: WOMEN ARE HUMAN BEINGS. Men and women are not equal. Of course I tried to express my opinion that men and women are different but equal.... But no... It was impossible to stay calm during that discussion.

That Malawian man said that woman is a baby which is in need of care. And this care is provided by man. Woman needs to be protected every day. And of course, I almost forgot the big issue: man is a head of a family. Sorry, my spelling is incorrect: MAN is a HEAD of a FAMILY. Ha ha! It is very very important :} I wanted to say that woman is a neck and when neck turns then obviously the head has to turn too. But I was too mhm... almost furious so I didn't want this discussion to continue until the morning. And I wanted to say that during two weeks I saw only one or two men working in the field or garden. And I saw many many women working there and carrying big buckets and other things on their heads and at the same time carrying babies on their backs. So yeah... yesterday evening I had a rough time defending rights of Malawian women and all the women in the world :}
The other thing which surprised me very very very much is witches and witchcraft!!! Malawians believe it 300 %... It is incredible... But about this I will write next time. And I will write more about my work :} Now it is quite late – half past ten. Never in my life I went to bed so early. But never in my life I woke up so early. Tomorrow at 7 or before 7 somebody (small kids or students or the guy who repairs our bicycles) will wake me up. Here the day starts at 4-5 and ends at 6 – when is completely dark. So good night :}

Vaida

Keliones dienorastis Nr.2

Mano pirmas draugas Malavyje – taksi vairuotojas Amos.
Niekas čia nežino, kur yra Lietuva ir kas tai per valstybė. Todėl kartais pramogauju ir sakau įvairias šalis, iš kurių aš esu. Sakau Litvania, Lituan, Germany, Italy, Lituanyyyy, Latony, Letony, dar šitoj vietoj turiu palavinti savo fantaziją ir išgalvoti kokį įdomesnį pavadinimą. Nes vis tiek niekas nežino. Kai būdama Danijoje lankiausi pabėgėlių stovykloje, tai visi manė, kad aš iš Libijos.
Ta pati daina ir su mano vardu. Danijoje, kol išmoko mano vardą, praėjo du mėnesiai. Ir geriausias variantas, kurį išmoko ištarti ir sugebėjo prisiminti, buvo WEIDA. O mano draugas taksistas Amos mane vadina Leida ir sako, kad labai gražus vardas. Negaliu ginčytis, tikrai gražus.
Taigi, aš vėl sėdžiu oro uoste, tik šį kartą Lilongvėje (Malavio sostinė). Nuo antros valandos nakties, kai čia atskridom (dabar 9 ryto) kalbėjau su tiek žmonių, su kiek Lietuvoje pakalbėčiau per pusę metų, o Danijoje per kokius du metus. Visi kalbina, visi klausia, ar nepraleisiu savo lėktuvo, ką čia veikiu, ko laukiu ir kaip šiaip gyvenu. Jie nerealūs. Ir niekad nemaniau, bet juodaodžiai žmonės – ir moterys, ir vyrai yra nerealiai gražūs. Nerealiai gražūs ir labai draugiški.
Pamiršau dar pasakyti, kad prieš atskrendant į Lilongvę su Eva išlipome Zambijoje. Ha ha per klaidą, taip sakant. Jau einam iš lėktuvo, džiaugiamės, mano drauge sako - „Oh, Vaida, we are in Malawi!!! Jej!!!“. O aš sakau: „I don't feel we are in Malawi“ Pasirodo cha! Aš teisi. --- Palei nosį užrašas: „Welcome to Zambia“. Net nepatikėjau savo akimis, bet finale pasirodo, kad ten tikrai Zambija. Ojojoj... Tada bėgte į lėktuvą – pasirodo, dar neišskrido!! Bilietų prašo, o iš to skubėjimo nerandam, galų gale aš radau, parodžiau ir įleido abi į lėktuvą atgal. Kas gi galėjo žinoti, kad lėktuvas kaip autobusas - „kita stotelė Zambija“, „kita stotelė Lilongve“.
Taigi, galų gale atskridom į Lilongvę. Per laiką, kol laukėm kitų savanorių, kurie turėjo atskristi iš Nairobio, oro uoste gavau dovanų: tris telefono numerius iš trijų vyrukų ir dar kelis emailus. Prašo skambinti ir rašyti. O labiausiai norėtų mane vesti ir išvažiuoti į turtingą Europą. Cha, neišdegs :}}}
Dabar jau apsigyvenau Chilangomoje, mokytojų koledže. Iš Lilongvės į Blantyre, Chilangomą, važiavome gal šešias valandas. Šitos kelionės nepamiršiu niekada. Nepadariau nei vienos nuotraukos, bet mano galva pilna sustingusių vaizdų. Tarsi didžiulis albumas, su begale nuotraukų. Daugybė juodukų taksistų, laukiančių prie oro uosto. Penktą ryto vyrai įsilipę į didžiulius medžius, didžiuliais peiliais ar kindžalais, nežinau, kaip vadinasi, kerta šakas, juodos nugaros blizga nuo prakaito vis smarkiau plieskainčioje saulėje. Iš lagamino išsiimu kremą nuo įdegio ir staiga prisimenu, kad dabar čia žiema. Pakelėje kas keliolika metrų stovi vaikai – rankose ilgi virbai, ant virbų suvertos apskrudintos pelės. Styro rusvos uodegytės. Mažytės trobelės ir šiaudų, molio, tarsi pasakų nameliai, niekada nepagalvotum, kad ten gyvena žmonės. Laksto mažos ožkytės, vištos labai keistos – ant kaklo nėra plunksnų. Daugybė moterų neša daiktus ant galvos. Plaukai spindi saulėje lyg ištepti aliejumi, supinti į daugybes smulkių kasyčių. Kas kartą sulėtinus mašiną – pakelėse einantys žmonės žiūri išplėtę akis – keturi baltaodžiai (savanoriai, trys merginos ir vienas vyrukas) vienoje mašinoje, nelabai dažnas reginys. Vairuotojas sustoja savo namuose ir išlenda jo žmona – pasisveikina sus mumis, jaučiuosi kaip zoologijos sode. Tik kitoje narvo pusėje – mūsų atėjo apžiūrėti.
Kai kur prie kelio dega lauko žolės ploteliai. Didžiulėse krūvose pakelėse suversti vaisiai – atrodo, kad apelsinai. Sutemsta, atrodo, per kelias sekundes, ir pasidaro taip tamsu, kad nors į akį durk. Septintą vakaro tamsu tamsu. Mašinos šviesos apšviečia žmones pakelėse, daugybė važiuoja dviračiais, suaugę, vaikai – taip arti kelio, kad atrodo, mes tuoj numušim juos. Priekyje važiuoja nedidelis sunkvežimis, priekaboje dešimt žmonių, vieni stovi, kiti sėdi, po jų kojomis daugybė daiktų. Vairuotojas sako: „Veža karstą. Jeigu žmogus mirė kitame krašte Malavio, jį veža laidoti ten, kur jo tėvai“. Taip ir keliauja sunkvežimis per visą Malavį.
Važiuojam toliau. Užmiegu, kas kart prabudus pro akis šmėkšteli iš tamsos išnyrantys dviratininkai, žmonės pakelėse. Užmerkiu akis ir pasineriu į miegą. Galų gale - Chilangoma, koledžas ir nedidukas studentų miestelis – keliasdesimt namukų. 8 kilometrai nuo Blantyre. Čia gyvensiu 6 mėnesius.


Vaida

Keliones dienorastis Nr.1

Rugpjūčio 5

Iš pradžių, kai išvažiavau į oro uostą, jaučiausi tikrai keistai. Atrodė, kad nenoriu niekur važiuoti, tik noriu pasislėpti po lova ir apsimesti, kad man niekur nereikia važiuoti. Bet dabar... Sėdžiu ant kilimo Nairobyje (pasirodo, Nairobis yra Kenijoje :} ačiū Lietuvos mokslo sistemai :} Jaučiuosi laiminga. Aš visada mėgstu tą jausmą, kuris užplūsta keliaujant – laukiant oro uoste, atiduodant bagažą, einant per bagažo kontrolę arba lipant į lėktuvą. Man tai pačios maloniausios kelionės akimirkos. Kai užplūsta artėjančio nuotykio nuojauta, kai širdis sustuksena stipriau ir dažniau. Ir tada suvokiu, kokia laisva esu. Mano laisvė begalinė ir neaprėpiama. Ir tai yra nuostabu :} Kaip kartais keista ir nerealu, kad būdama savo aplinkoje, tarp savo žmonių, tarp savo daiktų ne visada jaučiuosi laiminga, o čia – oro uoste, velniai žino kur, jaučiuosi laimingiausia pasaulyje. Man nieko nereikia ir nieko netrūksta. Aš nenoriu bambėti ir skųstis. Noriu šypsotis ir džiaugtis. Pavargau aš toje Danijoje, nuobodžiausioje valstybėje pasaulyje cha :} Per daug nukvakusių, per daug vadovaujančių, per daug žioplių, per daug danų kalbos, per daug darbų ir per daug energijos vampyrų ir vampyriukų :} Ir man tikrai nepatinka vietos, kur aš nenoriu ir negaliu juoktis. Todėl labai labai džiaugiuosi :}