Keliones dienorastis Nr.2

Mano pirmas draugas Malavyje – taksi vairuotojas Amos.
Niekas čia nežino, kur yra Lietuva ir kas tai per valstybė. Todėl kartais pramogauju ir sakau įvairias šalis, iš kurių aš esu. Sakau Litvania, Lituan, Germany, Italy, Lituanyyyy, Latony, Letony, dar šitoj vietoj turiu palavinti savo fantaziją ir išgalvoti kokį įdomesnį pavadinimą. Nes vis tiek niekas nežino. Kai būdama Danijoje lankiausi pabėgėlių stovykloje, tai visi manė, kad aš iš Libijos.
Ta pati daina ir su mano vardu. Danijoje, kol išmoko mano vardą, praėjo du mėnesiai. Ir geriausias variantas, kurį išmoko ištarti ir sugebėjo prisiminti, buvo WEIDA. O mano draugas taksistas Amos mane vadina Leida ir sako, kad labai gražus vardas. Negaliu ginčytis, tikrai gražus.
Taigi, aš vėl sėdžiu oro uoste, tik šį kartą Lilongvėje (Malavio sostinė). Nuo antros valandos nakties, kai čia atskridom (dabar 9 ryto) kalbėjau su tiek žmonių, su kiek Lietuvoje pakalbėčiau per pusę metų, o Danijoje per kokius du metus. Visi kalbina, visi klausia, ar nepraleisiu savo lėktuvo, ką čia veikiu, ko laukiu ir kaip šiaip gyvenu. Jie nerealūs. Ir niekad nemaniau, bet juodaodžiai žmonės – ir moterys, ir vyrai yra nerealiai gražūs. Nerealiai gražūs ir labai draugiški.
Pamiršau dar pasakyti, kad prieš atskrendant į Lilongvę su Eva išlipome Zambijoje. Ha ha per klaidą, taip sakant. Jau einam iš lėktuvo, džiaugiamės, mano drauge sako - „Oh, Vaida, we are in Malawi!!! Jej!!!“. O aš sakau: „I don't feel we are in Malawi“ Pasirodo cha! Aš teisi. --- Palei nosį užrašas: „Welcome to Zambia“. Net nepatikėjau savo akimis, bet finale pasirodo, kad ten tikrai Zambija. Ojojoj... Tada bėgte į lėktuvą – pasirodo, dar neišskrido!! Bilietų prašo, o iš to skubėjimo nerandam, galų gale aš radau, parodžiau ir įleido abi į lėktuvą atgal. Kas gi galėjo žinoti, kad lėktuvas kaip autobusas - „kita stotelė Zambija“, „kita stotelė Lilongve“.
Taigi, galų gale atskridom į Lilongvę. Per laiką, kol laukėm kitų savanorių, kurie turėjo atskristi iš Nairobio, oro uoste gavau dovanų: tris telefono numerius iš trijų vyrukų ir dar kelis emailus. Prašo skambinti ir rašyti. O labiausiai norėtų mane vesti ir išvažiuoti į turtingą Europą. Cha, neišdegs :}}}
Dabar jau apsigyvenau Chilangomoje, mokytojų koledže. Iš Lilongvės į Blantyre, Chilangomą, važiavome gal šešias valandas. Šitos kelionės nepamiršiu niekada. Nepadariau nei vienos nuotraukos, bet mano galva pilna sustingusių vaizdų. Tarsi didžiulis albumas, su begale nuotraukų. Daugybė juodukų taksistų, laukiančių prie oro uosto. Penktą ryto vyrai įsilipę į didžiulius medžius, didžiuliais peiliais ar kindžalais, nežinau, kaip vadinasi, kerta šakas, juodos nugaros blizga nuo prakaito vis smarkiau plieskainčioje saulėje. Iš lagamino išsiimu kremą nuo įdegio ir staiga prisimenu, kad dabar čia žiema. Pakelėje kas keliolika metrų stovi vaikai – rankose ilgi virbai, ant virbų suvertos apskrudintos pelės. Styro rusvos uodegytės. Mažytės trobelės ir šiaudų, molio, tarsi pasakų nameliai, niekada nepagalvotum, kad ten gyvena žmonės. Laksto mažos ožkytės, vištos labai keistos – ant kaklo nėra plunksnų. Daugybė moterų neša daiktus ant galvos. Plaukai spindi saulėje lyg ištepti aliejumi, supinti į daugybes smulkių kasyčių. Kas kartą sulėtinus mašiną – pakelėse einantys žmonės žiūri išplėtę akis – keturi baltaodžiai (savanoriai, trys merginos ir vienas vyrukas) vienoje mašinoje, nelabai dažnas reginys. Vairuotojas sustoja savo namuose ir išlenda jo žmona – pasisveikina sus mumis, jaučiuosi kaip zoologijos sode. Tik kitoje narvo pusėje – mūsų atėjo apžiūrėti.
Kai kur prie kelio dega lauko žolės ploteliai. Didžiulėse krūvose pakelėse suversti vaisiai – atrodo, kad apelsinai. Sutemsta, atrodo, per kelias sekundes, ir pasidaro taip tamsu, kad nors į akį durk. Septintą vakaro tamsu tamsu. Mašinos šviesos apšviečia žmones pakelėse, daugybė važiuoja dviračiais, suaugę, vaikai – taip arti kelio, kad atrodo, mes tuoj numušim juos. Priekyje važiuoja nedidelis sunkvežimis, priekaboje dešimt žmonių, vieni stovi, kiti sėdi, po jų kojomis daugybė daiktų. Vairuotojas sako: „Veža karstą. Jeigu žmogus mirė kitame krašte Malavio, jį veža laidoti ten, kur jo tėvai“. Taip ir keliauja sunkvežimis per visą Malavį.
Važiuojam toliau. Užmiegu, kas kart prabudus pro akis šmėkšteli iš tamsos išnyrantys dviratininkai, žmonės pakelėse. Užmerkiu akis ir pasineriu į miegą. Galų gale - Chilangoma, koledžas ir nedidukas studentų miestelis – keliasdesimt namukų. 8 kilometrai nuo Blantyre. Čia gyvensiu 6 mėnesius.


Vaida